Saugokime save ir tuos, kurie šalia mūsų

Sausio 10 d. vakarą Prienų mieste nusižudė „Žiburio“ gimnazijos antrokas… Kiekvienas toks pranešimas visuomenėje visada sukelia audrą diskusijų ir svarstymų: „kodėl?“ Dažniausiai pradedama ieškoti kaltų ir pamirštama, kad konkretus įvykis niekada nebūna vienintele savižudybės priežastimi.

Požymiai, kurie padidina savižudybės riziką

Savižudybė visada yra sudėtingas ir kompleksinis reiškinys, kurį lemia daugelio įvairių veiksnių, įvykių visuma. Vienas danų savanoris yra sakęs: „Kai garsiai ištari „savižudybė“, ištrauki problemą, kuri kirba galvoje, mintyse, ir padedi ją ant stalo“. Mintys apie savižudybę yra pavojingos, jos žaloja žmogų. Iš tiesų tokias mintis galima suvokti tada, kai moki jas atpažinti, aptikti savyje. Bandymas nusižudyti labai dažnai yra tiesiog kraštutinis žmogaus bandymas atsikratyti didelio skausmo.

Pasak garsaus prancūzų filosofo Alberto Kamiu, bent kartą gyvenime kiekvieną žmogų yra aplankę mintys apie savižudybę. Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime uždavinėjo sau tą patį klausimą: „Kodėl verta gyventi?“ ir kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime ieškojo argumentų, kodėl verta gyventi.

Kalbantis su tais, kurie galvojo apie savižudybę, bandė tai padaryti, paaiškėjo, kad yra ženklų, padedančių nuspėti galimą savižudybę. Apibendrinę pokalbių metu gautą informaciją psichologai išskyrė 13 požymių, kurie padidina savižudybės riziką. Kuo daugiau požymių tinka asmeniui, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali norėti ar bandyti nusižudyti.
Savižudybės portretas:

● Nesėkmės

● Išsekimas

● Nenustatyta psichikos negalia

● Vaistų šalutinis poveikis

● Neišspręstos vaikystės traumos

● Miego stoka

● Depresija

● Emocinė anoreksija

● Fizinė negalia

● Netektis

● Patyčios

● Suvaržymai

● Priklausomybės

Šių požymių žinojimas nesumažina savižudybės galimybės. Žinant požymius reikia atsisakyti „ydingo ir pozityvaus žinojimo“, kad „bet kam, tik ne man“; „bet kur, tik ne man artimoje aplinkoje“.
Lietuvoje mūsų tiek nedaug, o kasmet nusižudo 1000 žmonių. Mokslininkai rekomenduoja: saugokime vieni kitus, pažinkime vieni kitų vargus ir dažniau abejokime tuo, kad pažįstame vieni kitus „kaip nuluptus“.

Mitai ir faktai apie savižudybę

Daugeliui žmonių mintys apie savižudybę kelia sumaištį: nors ir nori numirti, tuo pačiu metu nori rasti išeitį iš sunkios situacijos. Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą, – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę tikriausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, kiekviename mite visuomet yra dalelė tiesos, nors didžiąja dalimi jie klaidingi. Antra, tokie mitai padeda mums apsisaugoti nuo savo baimių. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, iš tikrųjų nenusižudo, man ramiau. Tačiau tai yra vienas iš tų klaidingų įsitikinimų, dėl kurių reali savižudybės grėsmė lieka neįvertinta.

Mitas. Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo.

Faktas. Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti, ir jo nereikėtų ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad jis tuo manipuliuoja. Jei kalba: „Aš noriu mirti“, dažnai formuojama nuostata, kad tuo žmogus nori atkreipti dėmesį į save. Svarbu sužinoti, kodėl jis renkasi tokį būdą atkreipti į save dėmesį, kai yra kitokių būdų būti pastebėtam. Reikia ne patarinėti, o išklausyti, pabandyti suprasti, nenureikšminti problemų („viskas bus gerai“). Svarbu ir neprisiimti atsakomybės už kito žmogaus sprendimus – kartais žmonės nusižudo, net jei jiems yra suteikiama reikalinga pagalba, tačiau nelaikyti visko paslaptyje, pasitelkti į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitikima. Nebijokime paskatinti žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėti ją surasti.

Yra ir daugiau mitų, apie kuriuos norisi papasakoti plačiau.

Mitas. Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi – jis iš tikrųjų nori mirti.

Faktas. Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi. Atlikta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad dauguma mėginančiųjų nusižudyti nenori mirti. Psichiatras D. Pūras, remdamasis praktinio darbo patirtimi, teigia: „Žmogaus savižudybė aplipdoma pseudofilosofinėmis teorijomis – neva jis pats taip nusprendė. Kai kurie filosofai tiki, kad žmogus pats sprendžia – gyventi ar ne. Galbūt nekiltų diskusijų, jeigu mes nežinotume vieno paprasto dalyko: jeigu pavyksta išgelbėti savižudį, kitą dieną jis nebenori žudytis. Po viso to jis beprotiškai nori gyventi“.

Mitas. Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti.

Faktas. Atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.

Turėtume skatinti žmonių sąmoningumą, parodyti aplinkiniams, kad pastebime juos, esame pasirengęs išklausyti, jei jiems to reikės. Pamačius šalia nuliūdusį draugą, bendradarbį, reikėtų prieiti prie jo ir pasakyti: „Pastebėjau, kad esi nuliūdęs, susikrimtęs. Gal nori apie tai pasikalbėti? Kai norėsi, žinok, kad galiu tave išklausyti“. Galbūt jis net pats nežino, kodėl yra nusiminęs, gal žino, bet nenori apie tai kalbėti su jumis. Svarbu, kad jis išgirdo jūsų mintis. Taip žmogui suteikiamas saugumo faktorius. Tie, kurie skambina anoniminės pagalbos linijomis, dažnai sako, jog neturi kam pasipasakoti. Kartais lengviau tokį žmogų prakalbinti ne specialistams, o giminaičiams, draugams. Jie geriau supranta jo būseną, kelia jam didesnį pasitikėjimą. Galima neprašyti pasipasakoti, bet pasakyti, kad yra galimybė pasikalbėti su specialistu. Galbūt žmogus net nesusimąstė, kad apie tai, kas jį jaudina, galima su kažkuo pasikalbėti – su tais, kurie visada pasiruošę išklausyti, t.y. su miesto psichologais, anoniminės pagalbos tarnybų linijos savanoriais, pagaliau ir su kunigais. Atramos galima ieškoti ir religijoje. Religija neapsaugo žmonių, bet tikintieji bendruomenėje susiburia, būna kartu, juos jungia bendras interesas. Kartais tas interesas yra saugumo garantas.

Mitas. Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti.

Faktas. Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti. Žodžio „savižudybė“ negalima įvilkti į stilingus rėmus ar kalbėti lakoniškai, užuolankomis: apie norą pasitraukti, išeiti. Problemą galima spręsti, kai ji įvardijama tiksliu, nors ir nemaloniu, klausimu. Deja, šis klausimas mūsų visuomenėje dar vis tabu.

Mitas. Nusižudoma dažniausiai be jokio įspėjimo.

Faktas. Dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti. Jeigu tie pranešimai būna ne tiesioginiai, tai reiškiami ženklais. Pastebėti siunčiamo netiesioginio pranešimo ženklus galima iš to, kaip žmogus jaučiasi: gal jis tampa labiau užsisklendęs savyje, įklimpęs į liūdesį, į viską reaguoja jautriai, dėl kažko jaučia pyktį, gėdą ar kaltę, jaučiasi atstumtas, ignoruojamas bendraamžių, neturi draugų, atrodo „keistas“, sakosi besijaučiantis vienišas ir nesuprastas. Pastebėti siunčiamus signalus galima iš savižudžiui būdingų mąstymo pasikeitimų. Į pasaulį žiūrima siauresniu masteliu, pasirinkimų skaičius mažėja, vartojami žodžiai: „visada“, „niekada“, „amžinai“, „tik“ ir pan. Pavyzdžiui, sakoma“ „Tik mama mane mylėjo“, „Niekam aš nereikalingas…“. Reikia atkreipti dėmesį į emocines užuominas. Žmonės, linkę į savižudybę, išgyvena beviltiškumo, bejėgiškumo jausmus ir išreiškia tai žodžiais: „Aš nieko negaliu pakeisti“, „Mokytoja nieko nepadarys…“. Paaugliams, kurie galvoja žudytis, atrodo, kad jie yra nevykėliai, niekam tikę. Ženklų yra daug – klausimas, ar mes juos pastebime? Ar norime pastebėti?

Mitas. Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis.

Faktas. Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai. Iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį. Jeigu nepavyksta pačiam, kaip minėta, galima ieškoti išeities su kitais žmonėmis. Reikia nebijoti kreiptis pagalbos, mintys ir kalbėjimas apie savižudybę neturi būti gėda.

Dar vienas svarbus teiginys ir mitas, į kurį siūlo atkreipti dėmesį „Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas P. Skruibis, – esą nusižudo tik stiprūs žmonės. Arba atvirkščiai – tik silpni. Tačiau abu šie teiginiai neatspindi realybės.

Anot psichologo, savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja, jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.

„Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas, vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose.“

Iš E. Shneidman knygos „Savižudžio sąmonė“ (Vilnius, Via recta, 2002, p. 23)

Psichologo nuomone, dėl stipraus psichologinio skausmo nusižudoma tik labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su pernelyg dideliu psichologiniu skausmu. Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi.

Kitos psichologinės pagalbos tarnybos:

800-ąją paslaugą apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

Roma Sinkevičiūtė